Gruodžio mėnesį pasakojome apie nuolat žaliuojantį kukmedį, iš kurio medienos senovėje buvo gaminamos kukavinės pypkės, o šį kartą prisiminsime kitą gan retai pas mus auginamą spygliuotį – puskiparisį. Įdomus jo lietuviškas pavadinimas, sudarytas iš 2 žodžių – „pusiau“ ir „kiparisas“. Jis iš tiesų yra panašus į tikrąjį kiparisą, kuris Lietuvoje neauga bei priklauso tai pačiai kiparisinių šeimai (Cupressaceae), kuriai taip pat dar yra mums puikiai žinomi kadagys bei tuja. Puskiparisiai pas mus dažnai painiojami su tujomis, nes jie iš tiesų panašūs.

Botaninis šio augalo pavadinimas Chamaecyparis yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „žemės kiparisas“. Puskiparisio gentis nedidelė, jai priklauso tik 5 rūšys ir 4 iš jų yra auginamos Lietuvoje, tad norime jums pristatyti šį puošnų spygliuotį.

ŽIRNIASĖKLIS PUSKIPARISIS (Chamaecyparis pisifera) auginamas dažniausiai iš visų puskiparisių rūšių, nes yra vienas iš atsparesnių lietuviškajam klimatui. Jis natūraliai auga tik Japonijoje, kalnuotose vietovėse, iš kur paplito ir į kitas šalis. Sunku patikėti, kad savo natūralioje augavietėje jis gali užaugti net iki 40–50 m aukščio, kai tuo tarpu Lietuvoje daugiau kaip 10–12 m nepasiekia. Rūšinio augalo laja yra kūgio formos, šakos išsidėsčiusios horizontaliai, o jų galai bei medžio viršūnė paprastai būna kiek nusvirę. Šakelės laibos, siūliškos bei retokos, tad rūšiniai medžiai nėra puošnūs ir paprastai auginami tik botanikos soduose, dendrologinėse kolekcijose ar retkarčiais parkuose, o želdynuose dažniausiai auginamos įvairios dekoratyvinės veislės. Šio puskiparisio spygliai nėra panašūs į mums įprastų spygliuočių eglės ar pušies spyglius. Jie nedideli, tik 3 mm ilgio ir labiau primena žvynelius nei spyglius. Viršutinė jų pusė žalia, o apatinė baltai dryžuota.

Nužydėjusių mažų žiedelių (makrostrobilų) vietoje rudenį sunoksta žirnio dydžio ir formos vaisiai, iš kurių po kiek laiko pradeda byrėti smulkios sėklytės. Dėl žirniasėklio puskiparisio pavadinimo dendrologai jau senokai turi priekaištų kalbininkams, nes toks vardas yra netikslus. Iš tiesų ne tik šio, bet ir visų puskiparisių sėklos yra visiškai nepanašios į žirnius. Žirniukus primena tik vaisiai, o tai juk nėra sėklos, tad teisingiausia būtų jį vadinti žirniavaisiu puskiparisiu. Žirniasėklis puskiparisis auga gan lėtai, mėgsta derlingesnes ir drėgnesnes dirvas, o jo kamienas panašus į tujos – ryškiai rudos spalvos, žievė lupasi išilginėmis juostelėmis. Yra sukurta šimtai šio puskiparisio veislių, nemažai iš jų auginama ir Lietuvoje. Filifera grupė yra pati populiariausia tarp žirniasėklio puskiparisio. Tai ‘Filifera‘,‘Filifera Aurea‘,‘Filifera Gracilis‘ ‘Filifera Nana‘, ‘Filifera Aurea Nana‘ bei kitos, kurios pasižymi nedideliu ūgiu, ypač tos, kurių pavadinime yra žodis‘Nana‘. Jų šakelės ilgos, siūliškos, nusvirusios, lajos forma primena svyrantį kupolą. ‘Aurea‘ žodis paprastai apibūdina geltoną spalvą.

‘Boulevard‘ veislė sukurta prieš 80 metų viename JAV medelyne, bet iki šių dienų tai vienas mėgiamiausių puskiparisių dėl savo ryškiai melsvų, minkštų ir riestų spygliukų. Tiesa, gan dažnai dėl saulės šviesos trūkumo išplinka šio puskiparisio vidinė lajos dalis, bet išradingieji sodininkai sumaniai tai panaudoja, formuodami „bonsai“ medelius. ‘Sungold‘ pasižymi nedideliu ūgiu ir ryškiai geltonomis ir siūliškomis šakelėmis. Šis krūmelis ypač puošnus. Iš įdomesnių ir puošnesnių žirniasėklio puskiparisio veislių dar galima būtų paminėti nykštukinį ‘White Pygmy‘, turintį baltus spygliukų galiukus; ‘Nana Aureovariegata‘, ‘Filifera Aureovariegata‘ ir ‘Argenteovariegata‘ baltai margintomis šakelėmis; ‘Cream Ball‘, panašų į grietininių ledų rutuliuką; mažutį ‘Curly Top‘, kurio spygliukai sidabriškai melsvi kaip ir ‘Boulevard‘, bet įmantriai garbanoti; bei daugelį kitų veislių.

Lausono puskiparisis (Ch. lawsoniana) po pasaulį paplito iš Šiaurės Amerikos žemyno, iš kalnuotų Oregono ir Kalifornijos vietovių, kur plyti natūralios jo augavietės. Angliakalbiai šį puskiparisį vadina Orfodo uosto kedru (Port Orford cedar), nes šioje vietovėje jis buvo atrastas ir pirmąsyk moksliškai aprašytas. Jis užauga dar aukštesnis nei žirniasėklis puskiparisis, pasiekdamas net 60 m aukštį. Šio puskiparisio laja yra kūgio formos ir gan siaura. Spygliukai savo forma primena žvynelius, jų viršutinė pusė melsvai žalios spalvos, o apačia – balta. Lausono puskiparisio žievė panaši į žirniavaisio – ryškios raudonai rudos spalvos ir lupasi išilginėmis juostelėmis. Dažnai jis auga kaip keliakamienis medis. Šis puskiparisis yra vienas puošniausių, be to, tai ilgaamžis medis, galintis gyvuoti ilgiau nei 500 metų. Jo mediena yra šviesi, gražios tekstūros, tvirta ir kvapni, iš jos gaminami įvairūs dirbiniai, ypač vertinamos iš šio puskiparisio pagamintos gitaros.

Į Lietuvą lausono puskiparisiai buvo atvežti po II-ojo pasaulinio karo, bet ir šiais laikais nedažnai auginami. Dėl savo jautrumo šalčiui jie geriausiai auga vakariniuose pajūrio rajonuose, kur žiemos švelnesnės, o klimatas drėgnesnis. Selekcininkai yra sukūrę virš kelių šimtų šio puskiparisio veislių, pačias populiariausios yra šios: ‘Alumii‘, ‘Van Pelt‘s Blue‘, ‘Wisselii‘, ‘Columnaris‘ ir daugelis kitų veislių puošiasi ryškiais ir mėlynai sidabriškais spygliais, pačių medžių forma yra siaurai kūgiška. ‘Alumigold‘, ‘Dzintra‘ (latvių selekcininkų sukurta veislė), ‘Ivonne‘, ‘Stewartii‘ bei kitos veislės išsiskiria geltonos spalvos spygliais ir koloniška laja. Yra gausi lausono puskiparisio grupė, pasižyminti itin mažu ir kompaktišku ūgio, kuris ir po daugelio metų nesiekia nei pusės metro. Tai ‘Green Globe‘, ‘Bregeon Jaune‘, ‘Gnome‘, ‘Pagoda‘ bei kiti. Jeigu žirniasėklis ir lausono puskiparisiai kad ir retokai, bet sodinami želdynuose, tai bukasis ir baltasis puskiparisiai tikrai retai auginami.

Bukasis puskiparisis (Ch. obtusa) – tai dar viena puskiparisio rūšis, natūraliai auganti tik Japonijoje (iš tiesų, dėl geografinių ypatumų Japonijoje auga gausybė unikalių savaiminių augalų). Rūšiniai augalai, t.y. tie, kurie yra natūralūs ir kurių nepalietė selekcininkų rankos, užauga nemažais medžiais, siekiančiais 30–35 m aukštį. Jie auga lėtai, bet yra ilgaamžiai. Spygliukai trumpi ir švelnūs, sodriai žalios spalvos. Japonijoje ir Taivanyje iš tvirtos, dailios, kvapnios ir atsparios puviniui šio puskiparisio medienos statomos šventyklos ir kiti pastatai, gaminami stalai, valtys, puošnios skrynelės bei kt. Želdynuose paprastai rūšinis augalas neauginamas, o tik kuri nors jo dekoratyvinė forma, kurių selekcininkai yra išvedę kelis šimtus. ‘Nana Gracilis‘ ko gero, dažniausiai pas mus auginama bukojo puskiparisio veislė. Ir nors ji sukurta prieš 150 metų (!), bet vis dar išlieka „ant bangos“, nes tikrai yra žavinga: ryškios ir tamsiai žalios spalvos šakelės išsidėstę tarsi sūkuriukai. Augalas auga labai lėtai, per daugelį metų nepasiekdamas nė 1,5 aukščio – tai Lietuvoje, o šiltesnėse šalyse gali užaugti iki 2–2,5 m aukščio. Taip pat nemažiau puošnios yra ‘Kosteri‘, ‘Minima‘, ‘Karamachiba‘, ‘Snowflake‘ ir daugelis kitų bukojo puskiparisio veislių.

Baltasis puskiparisis (Ch. thyoides) – tai dar vienas augalas „japonas“, ir tai tikra želdynų retenybė, greičiausiai dėl mažesnio puošnumo ir dėl neatsparumo šalčiui. Ir nors yra sukurtos kelios dešimtys šio puskiparisio veislių, bet Lietuvoje teko matyti tik keletą suvargusių rūšinių augalų, auginamų privačiose kolekcijose. Kinijoje auga dar viena puskiparisio rūšis, tai kininis (Ch. funebra), bet jo auginamo Lietuvoje dar neteko matyti. Kai kuriose senesnėse dendrologinėse knygose galima rasti ir nutkinio puskiparisio vardą. Bet prieš kurį laiką botanikai nusprendė jį priskirti kitai genčiai ir dabar augalas vadinamas nutkiniu geltonkiparisiu (Xanthocyparis nootkatensis).

Vakarų ir Pietų Europos šalyse bei Šiaurės Amerikoje, kur puskiparisiai auga lengviau nei pas mus, iš jų sodinamos tankios gyvatvorės, karpomos dekoratyvinės žaliosios skulptūros (t.y. topiarinis menas), jų vaisiai ir šakelės šiek tiek naudojamos gydymo tikslais, o iš medienos gaminami smulkūs dirbiniai. Jei iki šiol nesate auginę puskiparisio ir nuspręsite kurią nors rūšį prisijaukinti, turite žinoti, kad jis gan nelengvo charakterio ir mėgsta didesnę globą nei daugelis kitų augalų. Geriausiai puskiparisiai jaučiasi šiek tiek pavėsyje, kur vasarą nekepina kaitri saulė. Tinkamiausia jiems drėgna ir derlinga dirva. Nesodinkite puskiparisio ten, kur žiemą koš stiprūs vėjai. Pirmąsias žiemas, ypač jei augaliukas mažas, rekomenduočiau jį pridengti nuo šaltų žiemos vėjų ar nuo kandžios pavasarinės saulės. Kaip jau minėjau, atspariausias klimato sąlygoms yra žirniasėklis, o lepiausias – bukasis puskiparisis.

Puskiparisiai gali iškrėsti kiaulystę: kartais dideli lausono puskiparisiai puikiausiai atlaiko ne vieną šaltą žiemą, o kuri nors žiema, kai nespaudžia nė rimti šalčiai, būna jiems paskutinė. Nesupaisysi šio augalo norų, tad jeigu norėsite džiaugtis šio reto ir puošnaus augalo grožiu, teks dėl jo pasistengti – kaip toje pasakoje apie Mažojo princo draugę Lapę, taip ir jį reikėsi prisijaukinti, puoselėti ir rūpintis juo. Sėkmės.